Lėlės prieš šventes palieka Indrės namus

 

23 metų vilnietės Indrės Bradauskaitės namuose, o tiksliau – vieno senamiesčio namo palėpėje, kurioje ji nuomojasi butą, gyvena nemažai lėlių. Mergina nėra profesionali dailininkė ar tautodailininkė, bet tarsi iš fantastiškų pasakų nužengusių lėlių kūrimas, jų apranga Gedimino technikos universitete baigusiai magistro studijas ir jau metus dirbančiai buhaltere vienoje firmoje merginai yra pats maloniausias laisvalaikio užsiėmimas.

Pirmiausia kūrė papuošalus

„Man patinka iš modilino, folijos, kuri tarnauja lėlių karkasui, bei kitų daikčiukų kurti mano fantazijoje gimusias lėles. Jos tarsi atėjusios iš baroko ar renesanso, prabangiais drabužiais, su papuošalais, įmantriomis tuo metu madingomis šukuosenomis. O pastaruoju metu esu susižavėjusi cirku, jo magija, tad ir tokių ekscentriškų artisčių esu sukūrusi“, – pasakoja buvusi klaipėdietė, kurios potraukis lipdyti atsirado dar tada, kai lankė „Žiezdrės“ keramikos studiją. „Tėvai mane nuvedė gal todėl, kad mėgau piešti, fantazuoti, o gal bijojo, kad nepakliūčiau į kokią negerą paauglių kompaniją, – juokiasi mergina. – Man labai patikdavo lipdyti. Sėdėdavau mokyklėlėje minkydama molį ir modiliną iki nakties, kol atėjęs sargas išvarydavo namo“.

Kai Indrė išvažiavo studijuoti į Vilnių, jai labai trūko tos „Žiezdrės“ aplinkos, o rankos dažnai pasiilgdavo minkymo. Gal tai buvo savotiškas įprotis, tačiau mergina tikina, kad minkyti kažką tokio, kad ir tešlą, ir išgauti formas, daiktus yra tikra meditacija. Tad ji pirmiausia ėmėsi daryti papuošalus iš modilino, juos dažyti, puošti įvairiais karoliukais. Taip atsirado originalūs karoliai, auskarai, segės, apyrankės. „Iš pradžių tuos papuošalus dariau savo malonumui, bet pamatė draugės ir ėmė agituoti, kad padaryčiau ir joms, o vėliau draugių taryba nutarė, kad galėčiau nešti į suvenyrų salonus. Taip kartą ir padariau. Maniau, nepriims, pasakys, kad negražu ar neskoninga, bet priėmė ir dar paprašė atnešti. O kai atsibodo kurti papuošalus, ėmiausi žymiai įdomesnio rankų darbo – kurti lėles“.

Įkvėpė Barbora Radvilaitė

O su lėlėmis buvo taip… Indrė pamatė vienos už ją jaunesnės mergaitės sukurtas lėles iš gipso galerijoje, ir jai labai patiko. Pagalvojo, o kodėl gi nepabandžius pačiai. Gal lėlės ir bus tai, apie ką ji pasąmonėje svajojo, bet nedrįso imtis. Tiesa, dar vaikystėje mergaitė kartą buvo pasiuvusi tokią pusės metro dydžio skudurinį angelą, kurio kūnelis buvo kimštas, bet jai pačiai nepatiko. „Išėjo kažkoks negražus. Jis tūno tėvų namuose Klaipėdoje, nes ranka nekyla jo išmesti. Juk vis dėlto tai mano rankomis sukurtas angelas. Na, o lėles pradėjau kurti prieš ketverius metus. Kaip jos po truputį įgauna žmogišką pavidalą, labai smagu matyti ir jausti. Pirmiausia tai, kokia bus mano nauja lėlė, susikuriu viziją galvoje, paskui nusipiešiu ant popieriaus, bet neretai ji gimsta kitokia, negu nupiešiau. Čia ir yra visas kūrybos žavesys, kad pradedi viena, o dirbant kartais išeina kas kita. Nesakau, kad nukrypstu nuo savo vizijos, bet detalės, kažką pamačius internete ar parodoje, keičiasi“, – prisipažįsta lėlininkė. Štai lėlę „Barbora“ ji sukūrė, kai apsilankė Valdovų rūmų ekspozicijoje ir ten pamatė, kokiais drabužiais vilkėjo karaliaus Žygimanto Augusto mylimoji Barbora Radvilaitė. Beje, mergina prisipažino, kad jai smagiausia yra aprengti lėlę, išsiuvinėti jos drabužėlius karoliukais, sugalvoti kokį originalų galvos apdangalą.

Svarbiausia kūrybos laisvė

Paklausta, ar tarp jos lėlių tik moteriškos būtybės, Indrė nusikvatojo: „Vyrų nedrįstu lipdyti, nes jie man yra paslaptingi ir ne tokie gražūs kaip puošniai apsirengusios moterys“. Tiesa, mergina prisipažino, kad kartą jaunavedžiai jos paprašė nulipdyti autentišką jų porą, bet ji atsisakė. „Na, sukūriau aš tą lėlių porą, tačiau jie nebuvo iš tiesų panašūs, – prisipažino I.Bradauskaitė. – Tik plaukų spalvas – juodą ir geltoną – pritaikiau tokias pat. Nemėgstu aš tokių užsakymų, nes man svarbiausia yra kūrybos laisvė. Antra vertus, esu įsitikinusi, kad negalima žmogaus atvaizdo paversti lėle, nes juk lėlė negyva, ją gali kas nors panaudoti blogiems tikslams, pavyzdžiui, subadyti, nusukti galvą ar kitaip nuskriausti. Tai, žinoma, mistika, bet aš ja tikiu“.

Lėlės turi širdį

Indrė akcentuoja, kad jos sukurtos lėlės jokiu būdu netinka mažoms mergaitėms žaisti, nes tai – ne pabodusios Barbės ar kokios kitokios gražuolės, kurių galima įsigyti dėvėtų daiktų parduotuvėse, nors jai neretai kokia idėja savai lėlei ateina į galvą būtent ten. Tai retro stilių ar netikėto sprendimo interjerą susikūrusio žmogaus namams skirta gyventoja. „Mano lėlės, o veikiau būtybės, gali kam nors pasirodyti ir negražios, bet jos visos savitos, skirtingos, jos tarsi kokios mano sugalvotos, bet neparašytos pasakos personažai. Svarbiausia – turi širdį, nes aš jas sušildau ne tik rankomis“, – teigia pašnekovė.

Profesijos neketina keisti

Kiek lėlių Indrė yra išleidusi į pasaulį iš savo namų, ji nebeskaičiuoja. Tik sako, kad pirmiausia kelis mėnesius lėlės pagyvena jos palėpėje, o paskui tenka skirtis, nes atsiranda naujų. O kai sumano sukurti naujokę, mergina imasi darbo kiekvieną laisvesnę minutę, net naktim, o ką jau kalbėti apie atostogas. Tačiau savo įgytos profesijos neketina keisti, nes lėles sako kurianti, kokias nori ir kada nori.

Šiuo metu Vilniaus centrinėje universalinėje parduotuvėje veikiančioje kalėdinėje lėlių parodoje Indrė demonstruoja penkias savo lėles, kurių vardai ganėtinai įmantrūs. Kaip juos parenka? Neretai lėlės vardą mergina žino prieš ją kurdama, o kartais sugalvoja paskiausiai. Štai dabar jos kolekcijoje yra Kornelija, Matilda, Florentina, Drugelių gaudytoja, Maja, Barbora, Cirko balerina ir kt.

Parengta pagal dienraščio „Respublika“ priedą „Julius/Brigita“.