Jonas Grunda yra vienas iš nedaugelio keramikų, kuris puoselėja juodosios keramikos tradicijas Lietuvoje. Šis archajiškas keramikos degimo būdas yra ant išnykimo ribos dėl elektrinių krosnių ir glazūrų atėjimo į rinką. Kiaurą naktį sėdėti prie ugnimi alsuojančios degimo krosnies yra labai nepatogu lyginant su programuojamomis degimo krosnimis, kurias galima palikti savarankiškai degti keramiką ir tik kitą dieną ateiti ir pažiūrėti, kaip atrodo išdegti darbai. Tuo tarpu juodosios keramikos taip palikti neįmanoma. Meistras turi ne tik žinoti kada galima kelti temperatūrą krosnyje ar kokią malką į ją įmesti, bet ir nujausti, kas vyksta krosnyje degimo metu, rankomis ir siela reguliuoti jos degimą. Todėl labai džiaugiamės, kad Jonas Grunda, nepelnytai mažai žinomas juodosios keramikos meistras, gyvenantis Palangoje, maloniai sutiko mums papasakoti apie save ir visos keramikos motiną – juodąją keramiką.
Gimiau 1946 m. Obeliuose, nuo 1947 metų gyvenau Kaune. Baigiau Valstybinio Dailės instituto taikomosios dailės katedrą Kaune. 1977 m. dalyvavau sąjunginiame Keramikų seminare ir kitose dailės parodose. Turėjau kelias personalines parodas Klaipėdoje, Vilniuje, Rietave, Plungėje. Mano darbai yra iškeliavę į daugelį kontinentų ir šalių. Nuo 1974 metų dirbu juodosios keramikos srityje. Pirmoji pažintis su juodąja keramika buvo Merkinėje pas puodžių Miliauską.
Juodoji keramika yra pats seniausias molio degimo būdas, kuris Lietuvos teritorijoje buvo naudojamas tūkstantmečius. Šios keramikos gaminiai Lietuvoje žinomi nuo neolito laikų. Daugiausia juodosios keramikos radinių iškasama Prūsijos teritorijoje, nors Viduramžiais jos gaminiai buvo populiarūs šiaurės bei rytų Europoje. Pirmame tūkstantmetyje Lietuvos ir Prūsijos teritorijoje šia technologija buvo degamos apeiginės laidojimo urnos ir kiti kulto indai. Po II Pasaulinio karo Lietuva išlaikė juodosios keramikos tradiciją, tuo metu kai Europoje ji visai nunyko. Anksčiau klestėjusi ir turtingų žmonių stalo puošmena laikyta juodoji keramika dabar atsidūrė ties išnykimo riba. Lietuva viena iš nedaugelio šalių, išsaugojusi juodosios keramikos amatą. Dabar išliko vos keletas meistrų, mokančių paprastą molį be dažų ir glazūrų paversti juodais, metalo atspalvių dirbiniais.
Keramikos degimo procesas vyksta specialioje krosnyje. Kai krosnies temperatūra pasiekia 1000 laipsnių, molis jos viduje jau yra išdegęs. Tuomet hermetizuojamas kaminas, sumažinamas žarijų kiekis krosnyje ir į pakurą dedamos smalingos malkos. Visa krosnis hermetizuojama, kad viduje vyktų jonizacijos procesai. Smalkės patenka į molio poras ir jose užsidaro taip suteikdamos keramikai metalo juodumo atspalvius. Kiekvienas degimas būna skirtingas ir nepakartojamas. Vieni darbai įgyja aksominio juodumo, o kiti pasipuošia sidabriniu, auksiniu ar net violetiniu atspalviu.
Gal dėl juodosios keramikos nenuspėjamumo ir stipraus ryšio su kūriniu, visą gyvenimą puoselėjau juodosios keramikos tradicijas Žemaitijoje.
Autorė: Sandra Bradauskienė